Erekcijos sutrikimų (Impotencijos) diagnostika

 Atsakyti į klausimą, ar pacientui pasireiškia erekcijos disfunkcija (ED) ar impotencija yra  paprasta.
Pagal Nacionalinio sveikatos instituto konsensuso dėl impotencijos (angl. „National Institutes of Health Consensus Development Panel on Impotence“) apibrėžtį erekcijos sutrikimas yra kartotinis negebėjimas pasiekti lytiniam aktui pakankamą varpos erekciją ir (arba) ją išlaikyti . Šią apibrėžtį 2004 m. pakeitė Tarptautinė seksualinės medicinos konsultacija (angl. „International
Consultation on Sexual Medicine“ (TSMK). Naująja apibrėžtimi nustatyti laiko intervalai, pagal kuriuos galima apibrėžti „kartotinį negebėjimą“.
Nuo tada diagnozuojant erekcijos sutrikimą reikia, kad simptomai pasireikštų nuolat mažiausiai 3 mėnesius, bet diagnozuoti būtų galima po trumpesnio laikotarpio, jei impotencija būtų traumos ar operacijos pasekmė . Apskritai erekcijos sutrikimas diagnozuojama
remiantis paciento išsakomu nusiskundimu, o objektyvūs tyrimai yra papildoma priemonė.
Todėl daugeliu atvejų klausiama ne „Ar pacientas turi erekcijos funkcijos problemą?“, nes tai galima paprastai nustatyti pagal pirmiau pateiktus kriterijus, o „Kodėl?“
Anksčiau daug kas manė, kad impotenciją sukelia psichologinės problemos.
Masters ir Johnson manė, kad 90 % atvejų impotencija yra psichogeninė. XX a. 8-ajame dešimtmetyje pradėjus taikyti kraujagyslių ir
protezų chirurgijos technikas, siekiant patikslinti organines fiziologines impotencijos priežastis, buvo patobulinti tyrimai, kad būtų galima nustatyti, kuriems pacientams operacija yra tinkamiausias gydymo būdas. Tiriant impotencija sergančius pacientus naudojami naktinio varpos sustandėjimo tyrimai, žasto ir varpos indeksai, kavernometrija, vidinės gaktos arterijos arteriografija ir spalviniai
dvigubo skenavimo doplerio ultragarso tyrimai. Geriau suprantant erekcijos sutrikimo patofiziologiją, ne tik įvyko diagnostikos poslinkis nuo psichogeninės prie organinės kilmės, bet buvo nustatyti ir skirtingi organinės impotencijos poklasiai.
Su impotencijos išsivystymu vis labiau pradėtos sieti kraujagyslinės, neurologinės ir endokrininės anomalijos.
XX a. 9-ajame dešimtmetyje gydytojai atliko daugybę įvairių tyrimų vertindami kiekvieną ED atvejį ir taikė įvairius gydymo būdus. Pamažu gydytojai suvokė, kad diagnostinius tyrimus naudinga apriboti ir pasilikti prie tų, kurie daro įtaką galutiniam gydymo pasirinkimui. Diagnozavimo ir gydymo strategija tapo orientuota į tikslą, atsižvelgiant į paciento prioritetus ren30
kantis gydymo variantą . 1998 m. impotencijai gydyti buvo pasiūlytas sildenafilis.
Atsiradus saugiam, veiksmingam, neinvaziniam ir nuo prietaisų nepriklausomam impotencijos gydymo būdui, diagnostiniai tyrimai siekiant nustatyti, kuriems pacientams gali būti naudinga operacija, tapo mažiau svarbūs. Impotencija sergantiems vyrams galima buvo pasiūlyti piliulę ir, jei ji suveikdavo, sudėtingų klinikinių tyrimų nebereikėdavo. Atsižvelgus į sveikatos priežiūros kokybės
reikalavimą mažinti nereikalingų tyrimų skaičių, įprastinių invazinių tyrimų buvo atsisakyta.
Vis dėlto gydant gali būti naudinga nustatyti impotencijos kilmę, jei pirminis empirinis gydymas geriamaisiais vaistais buvo neveiksmingas. Tikimasi, kad išsiaiškinus priežastis gydymo planai taps tikslesni ir veiksmingesni. Kadangi
impotencijos patofiziologija yra sudėtinga ir sutrikimas gali apimti daugybę patologijų, identifikavus sukeliančius veiksnius galima sukurti multidisciplininę impotencijos gydymo schemą.
Suvokus, kad išplėstinis klinikinis ištyrimas ne visada reikalingas, buvo pasiūlytas erekcijos sutrikimų diagnostikos algoritmas. Naujas diagnostikos gaires nustatė Amerikos urologų asociacija, Europos urologų asociacija ir Tarptautinė seksualinės
medicinos draugija. Įsidėmėtina, kad 2009 m. Tarptautinės seksualinės medicinos konsultacijos konsensuso komiteto ataskaitoje nustatyti bendrieji pacientų diagnostinio ištyrimo principai, pagal kuriuos rekomenduojama tirti lytine disfunkcija besiskundžiančius asmenis. Apibendrinant galima sakyti, kad detali lytinio gyvenimo, medicininė ir psichosocialinė anamnezė yra privalomos, o tikslinga medicininė apžiūra ir laboratoriniai tyrimai labai rekomenduojami. Tačiau specialūs tyrimai ir siuntimas pas kitus specialistus rekomenduojami tik tais atvejais, jei, remiantis pirmiau išvardytais tyrimais, reikia papildomų diagnostinių tyrimų .


Paciento anamnezė


Per pokalbį su pacientu reikia orientuotis į impotencijos rizikos veiksnių atpažinimą ir problemos kilmės apibūdinimą. Pokalbį apie impotenciją reikia pradėti privačioje aplinkoje, gydytojas turi įsiklausyti į paciento poreikius . Reikia aptarti paciento asmenines ir kultūrines nuostatas . Gydytojai turi nekritikuoti ir užjausti, kad pacientas jaustųsi patogiai atskleisdamas galimai jautrią ir gėdingą informaciją ir apie ją kalbėdamas.
Pokalbį galima pradėti naudojantis patvirtintais pacientų pildomais klausimynais, kuriais siekiama nustatyti ir įvertinti ED sunkumą. Šias formas galima pildyti prieš apsilankymą pas gydytoją, o peržiūrint paciento atsakymus galima pereiti prie pokalbio. Yra keletas patvirtintų klausimynų. Jie dažniausiai naudojami kaip anamnezę ir diagnostinius tyrimus papildanti priemonė ir gali padėti vertinti paciento erekcijos sutrikimus bėgant laikui.
Dažniausiai naudojamas klausimynas impotencijai tirti yra Vyrų lytinės sveikatos aprašas (VLSA) (angl. „Sexual Health Inventory for Men“, SHIM), iki penkių klausimų sutrumpinta Tarptautinio erekcijos funkcijos indekso (TEFI) (angl. „International Index for Erectile Function“, IIEF) versija . Jis išverstas į kelias kalbas ir patvirtintas. Siekiant atspindėti paciento patirtį per paskutinius 6 mėnesius užduodami šie klausimai:

1. Kaip vertinate savo gebėjimą pasiekti ir išlaikyti erekciją?
2. Jeigu patiriate erekciją dėl lytinės stimuliacijos, kaip dažnai varpa būna pakankamai sustandėjusi, kad ją galėtumėte įstumti į makštį?
3. Kaip dažnai galite išlaikyti varpos erekciją po to, kai įstūmėte varpą į makštį?
4. Ar sunku lytinių santykių metu išlaikyti varpos erekciją iki lytinio akto pabaigos?
5. Kaip dažnai esate patenkintas savo mėginimu atlikti lytinį aktą?


Klausimai vertinami balais nuo nulio ar vieno iki penkių ir paciento erekcijos sutrikimo sunkumas nusakomas pagal bendrą balų sumą: sunki (1–7), vidutinė (8–11), nuo lengvos iki vidutinės (12–16), lengva (17–21), impotencijos  nėra (22–25).
Specialistas turi paklausti paciento apie lytinio aktyvumo galimybes, nes VLSA neskirtas vertinti vyrams, neturintiems partnerės (9). Pacientų partnerės gali pateikti įžvalgų per pokalbį, o, siekiant padėti diagnozuoti impotenciją padedant partnerei, sukurtas patvirtintas šešių klausimų klausimynas –
Vyrų erekcijos disfunkcijos nustatymo skalė moterims (FAME) . Yra kitų patvirtintų klausimynų, kuriais nustatomi kiti naudingi su lytine sveikata susiję duomenys. Pavyzdžiui, nesutrumpintas TEFI klausimynas, nors yra ilgesnis, užfiksuoja papildomų duomenų, susijusių su lytiniu potraukiu ir orgazmu.
Renkant detalią lytinio gyvenimo anamnezę būtina išsiaiškinti erekcijos sutrikimų pradžią, trukmę, disfunkcijos sunkumą ir galimus medicininius ar psichosocialinius rizikos veiksnius. Siekiant nustatyti paciento atsaką į gydymą ir bet kokį šalutinį poveikį reikia paklausti apie ankstesnį gydymą. Pacientų reikia paklausti apie varpos sustandėjimą ryte ar miegant. Erekcija, įvykstanti masturbuojantis ar būnant su tam tikra partnere, gali pateikti įžvalgų apie erkcijos sutrikimą, kurį gali paryškėti arba pasireikšti daugiausia esant nerimui dėl lytinio pajėgumo arba kitų psichologinių problemų. Galima paklausti apie erekcijos
tvirtumą esant lytiniam aktyvumui, galima vertinti paciento pildomą
Erekcijos tvirtumo skalę ir jos kitimus. Pagal šią skalę erekcijos tvirtumas gali būti vertinamas balais nuo 0 iki 4, remiantis toliau nurodytais kriterijais:
0 – varpa nepadidėja,

1 – varpa padidėja, bet nesukietėja,

2 – varpa kieta, bet nepakankamai kieta sueičiai,

3 – varpa pakankamai kieta sueičiai, bet nevisiškai kieta,

4 – varpa visiškai kieta ir standi

. Paklausus apie kitokią lytinę disfunkciją, pvz., ejakuliacijos disfunkciją ar mažą geismą, galima sužinoti apie endokrinines ar santykių su partnere problemas. Tai svarbu vertinant bendrą lytinę funkciją. Reikia paklausti apie partnerės sveikatą,
nes netikrumas dėl lytinių santykių saugumo su partnere, kurios sveikata prasta, gali sukelti nerimą.
Reikia peržiūrėti visą medicininę anamnezę ir atkreipti dėmesį į erekcijos sutrikimo rizikos veiksnius, įskaitant hipertenziją, dislipidemiją, periferinių arterijų ligą, išeminę širdies ligą, cukrinį diabetą, vegetacinės nervų sistemos disfunkciją,
stuburo smegenų pažeidimą, lėtinę inkstų ligą, psichikos sutrikimus, hipofizės ligą, skydliaukės sutrikimus, hipogonadizmą, Peirono ligą, priapizmą, dubens srities švitinimą ir varpos traumas. Taip pat reikia išsiaiškinti išsamią operacijų anamnezę, ypač dėmesį atkreipiant į dubens, lytinių organų, neurologines arba aortos ir klubinių arterijų operacijas.
Reikia apžvelgti visas organų sistemas siekiant rasti kitų simptomų, kurie gali atskleisti impotencijos priežastis. Galvos skausmas ir dvejinimasis akyse gali būti hipofizės sutrikimo, šlubumas – varpos kraujagyslių ligos, neuropatijos ar parestezijos – vegetacinės ar somatinės nervų sistemos disfunkcijos simptomai, o pagal polidipsiją ir poliuriją galima diagnozuoti cukrinį diabetą.
Reikia atsižvelgti į rekreacinį tabako, alkoholio ir neteisėtų narkotinių medžiagų vartojimą, nes jie gali prisidėti prie ED. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tokius pomėgius, kaip ilgas važinėjimas dviračiu. Pacientų reikia paklausti apie jų fizinę ištvermę, siekiant nustatyti širdies ir kraujagyslių būklę, nes tai svarbu nustatant gebėjimą turėti lytinių santykių ir vengiant išeminės širdies ligospaūmėjimo .
Reikia apžvelgti vartojamus vaistus, ypač atkreipiant dėmesį į galinčius sukelti impotenciją, pvz., beta blokatorius, tiazidinius diuretikus, klonidiną, selektyviuosius serotonino reabsorbcijos inhibitorius, triciklius antidepresantus, vaistus nuo traukulių, antihistamininius preparatus, H2 blokatorius, opiatus, metadoną, raumenis atpalaiduojančius preparatus, nesteroidines medžiagas
nuo uždegimo ir antiandrogenus. Daug vaistų siejama su impotencija ir kiekvieną iš jų reikia patikrinti kaip galimą jos priežastį. Svarbu atkreipti dėmesį į vaistus, kurie kontraindikuotini vartoti su fosfodiesterazės inhibitoriais, pvz., nitratus, ir vaistus, prieš kurių vartojimą reikia daryti tam tikrą pertrauką, pvz., alfa blokatorius.

Medicininė apžiūra


Atliekant kryptingą medicininę apžiūrą galima nustatyti sveikatos problemas, prisidedančias prie erekcijos sutrikimų. Per medicininę apžiūrą galima aptikti endokrininių liaukų sutrikimų, kraujagyslių ligų, neurologinių patologijų, traumų ir Peirono ligą. 2009 m. TSMK rekomendacijose nurodoma, kad esant lytinei disfunkcijai medicininė apžiūra labai rekomenduojama, bet ji ne visada
būtina . Priežastis – atliekant medicininę apžiūrą negalima galutinai diagnozuoti erekcijos sutrikimus. Nepaisant to, per medicininę apžiūrą galima nustatyti kliniškai reikšmingas ligas, kurias koregavus galima pagerinti erekcijos funkciją.
Todėl dėmesys gyvybinėms funkcijoms ir medicininei apžiūrai yra svarbus.
Padidėjęs kraujospūdis gali būti lėtinės hipertenzijos ir aterosklerozės požymis. Padidėjęs kūno masės indeksas, nustatomas pagal ūgį ir svorį, gali būti siejamas su cukriniu diabetu, lipidų anomalijomis ir hipogonadizmu.
Ginekomastija, minkštos ir mažos sėklidės, sumažėjęs veido ir kūno plaukuotumas, sumažėjusi raumenų masė ir padidėjęs pilvo riebalų kiekis gali būti mažos testosterono arba laisvojo testosterono koncentracijos požymiai. Dvejinimasis akyse arba periferinės regos netekimas gali būti hipofizės ligos požymis. Randai galimai nurodo tiesioginę lytinių organų arba juos aprūpinančių nervų ir kraujagyslių traumą. Varpos sukietėjimai ir kreivumas gali būti Peirono ligos požymis. Lytinių organų jautrumas, išangės
tonusas bei akytkūnio ir stormens refleksas gali būti sumažėjęs esant neurologinių sutrikimų. Silpnas ar nejuntamas pulsas ir kartu matomi odos pokyčiai gali būti periferinių kraujagyslių ligos požymiai.

Laboratoriniai tyrimai


2009 m. TSMK rekomendacijose taip pat pabrėžiama, kad įprasti laboratoriniai tyrimai yra labai rekomenduojami, bet nebūtini. Panašiai kaip per medicininę apžiūrą, pagal nenormalius laboratorinių tyrimų rezultatus galima nustatyti anomalijas, dėl kurių atsiranda impotencijos polinkis. Tiriant dėl hipofizės adenomų, skydliaukės sutrikimų, hipogonadizmo, cukrinio diabeto
ir hiperlipidemijos galima aptikti potencialiai išgydomų erekcijos sutrikimų priežasčių.
Pirminiai laboratoriniai tyrimai yra gliukozės koncentracija nevalgius, lipidograma ir bendrojo testosterono kiekis. Pirmiems dviem tyrimams idealu, kai koncentracija nustatoma nevalgius, o paskutiniam ištirti reikia rytinio kraujo, todėl kraujo visiems šiems tyrimams reikia imti anksti ryte. Jei bendrojo testosterono kiekis mažas, galima pakartoti testosterono tyrimą siekiant patvirtinti mažas vertes. Taip pat galima nustatyti laisvojo testosterono kiekį, bet tai gali būti brangu. Kitas būdas – nustatyti lytinius hormonus
surišančio globulino kiekį ir apskaičiuoti laisvojo testosterono kiekį pagal internete lengvai prieinamą formulę: http://www.issam.ch/freetesto.htm . Gali būti naudinga nustatyti prostatos specifinio antigeno kiekį, jei sprendžiama dėl pakaitinės testosterono terapijos. Pasirinktinai galima atlikti liuteinizuojančio hormono ir prolaktino kiekio
serume tyrimus. Juos reikia tirti siekiant nustatyti endokrininės sistemos anomalijas, jei testosterono kiekis yra mažas. Taip pat pasirinktinai galima tirti dėl skydliaukės disfunkcijos, kurią nustačius ir gydant galima pagerinti testosterono išskyrimą ir erekcijos funkciją.


Diagnostiniai tyrimai


Tyrimai, kuriais naudojantis vertinama erekcijos sutrikimą, gali būti įvairūs: nuo neinvazyvių naktinio varpos sustandėjimo tyrimų iki invazyvios arterijų angiografijos. Įprasti specializuoti diagnostiniai tyrimai atliekami rečiau, nes tapo prieinami gerai toleruojami geriamieji vaistai nuo erekcijos sutrikimų. Kai pastarasis gydymo būdas sėkmingas, tyrimai, kuriais siekiama tiksliai nustatyti ED
priežastis, tampa mažiau svarbūs. Nepaisant to, specializuoti tyrimai pateisinami, kai norima nustatyti erekcijos sutrikimų etiologiją ir kai pagal gautus rezultatus bus galima parinkti tinkamą gydymo metodą. Šie tyrimai gali būti ypač naudingi,
jei konservatyvus gydymas nesėkmingas ir planuojama operacija. Ištyrimas dėl psichogeninės erekcijos sutrikimų
Nustačius, kaderekcijos sutrikimų besiskundžiančiam pacientui būna normali erekcija, manoma, kad erekcijos sutrikimų priežastys gali būti psichogeninės. Erekcija gali įvykti kaip atsakas į erotinius vaizdinius arba per greitų akių judesių miego fazę.
Jei nėra neurologinių ir kraujagyslinių erekcijos sutrikimų rizikos veiksnių ir pagal anamnezę įtarus psichogeninę erekcijos sutrikimų, galima pasiūlyti tirti naktinį varpos sustandėjimą.
Šis tyrimas gali neduoti naudos, jei esama nuotaikos sutrikimų, vargina košmarai, nuovargis, miego trūkumas, apnėja ir priklausomybės ligos, nes tai gali neigiamai veikti naktinę erekciją . Erekcija dokumentuojama naudojantis prietaisu „RigiScan“, sudarytu iš dviejų ant varpos uždedamų kilpų ir įrašančio kompiuterio. Šios kilpos periodiškai susiaurinamos,
kad būtų išmatuota radialinė jėga į išorę ties varpos pagrindu ir ties varpos galvute ir būtų galima nustatyti įvykusią erekciją ir įvertinti
varpos standumą. Per 8 miego valandas užregistravus nuo trijų iki šešių erekcijos atvejų, trunkančių vidutiniškai 10–15 minučių, kai pagrindo standumas 55–60 %, o galiuko standumas 50 %, erekcija daugelio vertinama kaip normali . Psichogeninę ED galima diagnozuoti, jei anamnezėje yra galimų veiksnių ir jei atliekant minėtą tyrimą buvo normalios erekcijos atvejų . Jei erekcija nenormali, atliekamas trijų naktų tyrimas siekiant šį rezultatą patvirtinti, taip pat galima atlikti kitų diagnostinių tyrimų galimai organinei disfunkcijai apibūdinti.


Ištyrimas dėl kraujagyslinės impotencijos


Siekiant nustatyti prie erekcijos sutrikimų prisidedančias kraujagyslių patologijas yra sukurti keli tyrimai. Visiems šiems tyrimams reikia, kad akytkūnio lygieji raumenys būtų visiškai atsipalaidavę ir būtų užtikrinta didžiausia varpos kraujo tėkmė. Dažniausiai tai pasiekiama atliekant vazoaktyvių vaistų injekciją į akytkūnius ir vykdant erotinę arba savarankišką stimuliaciją ).
Po vazoaktyvių vaistų injekcijos į akytkūnius matoma kieta erekcija reiškia, kad varpos venų okliuzijos mechanizmas esant erekcijai veikia tinkamai.
Prastas erekcijos atsakas gali reikšti arba netinkamą venų okliuzijos mechanizmo veikimą, arba nepakankamą arterinį pritekėjimą . Papildomai atliekamas dvigubo skenavimo ultragarso tyrimas naudingas nustatant kraujagyslinės disfunkcijos pobūdį: dėl arterijų nepakankamumo, venų okliuzinio mechanizmo sutrikimo ar mišrų.
Dvigubo skenavimo ultragarso tyrimas po injekcijos į akytkūnius išpopuliarėjo XX a. 9-ajame dešimtmetyje . Šią technologiją galima taikyti gydytojo kabinete, o neseniai buvo paskelbtos ir tokio tyrimo gairės .
Remiantis doplerio signalais galima tiesiogiai išmatuoti varpos arterinį srautą, o veninis ištekėjimas gali būti nustatytas netiesiogiai. Abi akytkūnių arterijos tiriamos ties varpos pagrindu praėjus skirtingiems laiko tarpams po injekcijos. Siekiant nustatyti arterijų nepakankamumą, matuojamas didžiausias sistolinis greitis, o siekiant nustatyti akytkūnių venų okliuzijos sutrikimą – galinis diastolinis greitis. Apskaičiavus pasipriešinimo indeksą, galima nustatyti mišrias patologijas. Atliekant didelės skiriamosios gebos
ultragarso tyrimą, galima aptikti anatomines anomalijas, pvz., kraujagyslių anomalijas, atsiradusias dėl traumos ir sukalkėjimo, arba fibrozės židinius, siejamus su Peirono liga . Jei nustatoma venų okliuzijos disfunkcija ir pacientas nori atlikti daugiau klinikinių tyrimų, kuriais siekiama išsiaiškinti, ar operacija galėtų padėti išspręsti problemą, galima pasiūlyti atlikti dinaminę infuzinę kavernometriją ir kavernografiją (DIKK), kad būtų nustatytas veninio nuotėkio pobūdis 
Atliekant DIKK, veninį nuotėkį galima kiekybiškai išmatuoti į akytkūnius suleidžiant fiziologinio tirpalo, kad varpos akytkūniuose susidarytų vidutiniam arteriniam slėgiui lygus slėgis. Matuojamas infuzijos greitis, kuriam esant išlaikoma erekcija. Atliekant šį tyrimą, akytkūnio lygieji raumenys turi būti visiškai atsipalaidavę. Nuotėkio vietą galima nustatyti per kavernografiją suleidžiant kontrastinės medžiagos. Kadangi šis tyrimas ypač invazyvus, dažniausiai jis atliekamas jauniems erekcijos sutrikimų patiriantiems pacientams
arba Peirono liga sirgusiems ar traumų patyrusiems pacientams. Tokiais atvejais veninis nuotėkis gali pasireikšti tam tikrose vietose, kuriose venas galima perrišti .

Jauniems vyrams, kuriems įtariamas lokalus susiaurėjimas varpą maitinančių kraujagyslių baseine, galima siūlyti atlikti selektyviąją gaktinę arteriografiją. Paprastai ši procedūra atliekama vyrams, kuriems erekcijos sutrikimai pasireiškė po varpos ar tarpvietės traumos. Gaktos arterija pasiekiama endovaskuliniu būdu, o siekiant įvertinti visą varpos arterinę kraujotaką suleidžiama kontrastinės medžiagos. Jei nustatoma gydytina stenozė, galima pasiūlyti atlikti varpos revaskuliarizaciją .


Ištyrimas dėl neurogeninės ir miogeninės impotencijos


Šiuo metu nėra visuotinai pripažintų galutinių tyrimų, kuriais galima diagnozuoti
neurogeninę impotenciją, išsivysčiusią dėl autonominių nervų pažeidimo ar dėl akytkūnio lygiųjų raumenų patologijos. Varpos akytkūnių elektromiografija (ccEMG), pagal principus panaši į elektrokardiografiją, yra neinvazinis tyrimas, per kurį ant varpos odos dedami elektrodai ir matuojamas simpatinis akytkūnių lygiųjų raumenų ląstelių aktyvumas. Šis metodas sukurtas XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Jį taikant galima aptikti erekcijos sutrikimais sergančių pacientų akytkūnių lygiųjų raumenų degeneraciją ir autonominę neuropatiją.
Deja, šis metodas nėra plačiai prieinamas ir, norint nustatyti tikslius ccEMG vaizdus, būdingus skirtingoms patologijoms, bei normalios būklės parametrus, reikia atlikti daugiau tyrimų .


Nauji metodai


Kuriama daug diagnostinių kraujagyslių tyrimų. Magnetinio rezonanso angiografija kontrastuojant gadoliniu atliekama kaip neinvazinė procedūra varpos kraujagyslėms tirti: tiek arterinei, tiek veninei  sistemai.
Kiti diagnostiniai tyrimai, kurių klinikinio pritaikymo galimybės tiriamos, yra artimosios infraraudonųjų spindulių srities spektrofotometrija, radioaktyviųjų izotopų penografija, audinių oksimetrija, lazerinis doplerio tėkmės
matavimas, cirkuliuojančių endotelio kamieninių ląstelių kiekybinis tyrimas ir bendrieji kraujagyslių tyrimai, pvz., varpos kraujagyslių aterosklerozės arba endotelio disfunkcijos rodikliai .


Išvados


Paciento nusiskundimas erekcijos sutrikimais yra pakankamas diagnozei nustatyti. Per pirminį ištyrimą reikia surinkti išsamią anamnezę ir užpildyti klausimynus, atlikti tikslingą medicininę apžiūrą ir tinkamus laboratorinius tyrimus. Tokiu
būdu galima nustatyti ir gydyti erekcijos sutrikimų rizikos veiksnius ir gretutines sveikatos būkles, o užpildant stebėjimo klausimynus galima nustatyti atsako į gydymą kiekybinius rodiklius. Laikantis šiuolaikinio į pacientą ir tikslą orientuoto požiūrio į erekcijos sutrikimus, jei neveikia konservatyvūs gydymo būdai ir pacientas svarsto invazinės terapijos galimybę, pvz., kraujagyslių operaciją ar protezavimą, arba nori suprasti, kodėl serga erekcijos sutrikimais, reikia pasiūlyti atlikti kitus įmanomus diagnostinius tyrimus. Nuosekliai atlikus diagnostinius tyrimus, galima anksčiau pradėti tinkamą gydymą. Ypač svarbu, kad išsamus diagnostinis
ištyrimas gali atskleisti pavojingas gretutines būkles, suteikti galimybę teigiamai keisti gyvenimo būdą ir galiausiai pagerinti bendrą sveikatos būklę ir paciento gerovę,